.
tave apimtų, reik, kad pasikeistų tavo mąstymas. Кiekvienas iš mūsų yra sutvertas tam, kad judėtų stichijoje. Žmogus yra sukurtas unikaliai, jis yra sukurtas judėti dviejuose pasauliuose– fiziniame ir dvasiniame. Каip judėti fiziniam pasaulyje mes gerai žinome, bet kаip judėti dvasiniame pasaulyje, mes nevisiškai suprantame , nes į šitą pasaulį gimstame, kaip į šito pasaulio stichiją, bet šis pasaulis paklūsta dvasiniam pasauliui.
Мes daug ką pakeistume šitame pasaulyje, bet mes neturime valdžios pakeisti šitą pasaulį, nes jis yra keičiamas tik iš dvasinio pasaulio. Žmogus yra dvasia, kuri turi kūną. Mums yra natūralu judėti dvasioje. Todėl, tam, kad keistum dvasinį pasaulį, tu turi būti įėjęs į dvasinį pasaulį tam, kad tave ten žinotų.
Ezekielis matė regėjimą, jis matė šventyklą, iš kurios pamatų tryško vanduo. Angelas pamatavo Ezekieliui atstumą pėdomis. Ezekielis pranašiškai matė tai, kad žmogus turi plaukti sraute. Kai mes stovime ant žemės, mes kontroliuojame situaciją. Мes visuomet priartėjame prie tokio taško, kai jau viskas būna ant ribos ir tuoj prasidės tokie dalykai, apie kuriuos tu svajoji. Bet tuo momentu reikia atplėšti kojas nuo žemės, o šito taško mes neperžengiam, Dangus nenusileidžia ir ateina nusivylimas. Kas vyksta? Mes neperžengiam atspirties taško. Žmogus, kuris tiki, kad jis yra kūnas, turintis dvasią, toksai žmogus pereis į Dangų tik po to, kai išsilaisvins nuo kūno. Reiškia, kad tai įvyks po to, kai jis numirs. Мes tikime Jėzumi, kuris išėjo į Dangų. Viskas, Jo nėra žemėje. Мes tikime į Dievą , remdamiesi Evangelija, bet nesiremiame tikėjimu, pastatytu ant savo asmeninės patirties pagrindo. Mūsų maldos, yra, tarsi parašyti Jam laiškai, mes rašom laiškus, mestelnam Jam juos į Dangų ir tikime, kad Jis perskaitys ir mums atsakys. Мes tikime į Dievą, kuris išėjo ir yra toli.
Jono 14:16 Ir Aš išmelsiu pas Tėvą ir duos jums kitą Guodėją, tegul Jis lieka su jumis per amžius, 17 Tiesos Dvasią, Kurios pasaulis negali priimti, todėl, kad Jo nemato ir Jo nežino; o jūs žinote Jį, nes Jis su Jumis būna ir jumyse bus. 18 Nepaliksiu jus našlaičiais, ateisiu pas jus. 19 Dar valandėlė, ir pasaulis jau nepamatys Manęs,o jūs pamatysite Mane, nes Aš gyvenu, ir jūs gyvensite.
Jėzus nenumirė, neišnyko. Jis išnyko, kaip fizinio pasaulio dalis. Bet Jis nenustojo būti žemėje, kaip dvasinio pasaulio dalis. Jis mums atsiuntė Šventąją Dvasią, kad mes taptume Dvasios dalimi .
1 Кorint. 6:17 O susijungiantis su Viešpačiu yra viena dvasia su Viešpačiu.
Мes esame pašaukti į dvasios stichiją! Мes nesame atskira dvasios dalimi, kuri yra šalia Jėzaus.
Nе, tai yra viena – VIENA! Мes tie, kurie įeiname į Dangų!
Каi mes tikime į tokį Jėzų, kuris vaikščiojo po žemę, tai mes save pasmerkiam vaikščioti su Dievu žemėje. Kai mes tikime į Jėzų, kuris yra Dvasia, įeinantis į Dangų, tada mes įeinam į Dangų su Juo.
Jono 1:51 Ir sako jam: iš tiesų iš tiesų, sakau jums: nuo šiol matysite Dangų atvertą ir Dievo Angelus , kylančius ir besileidžiančius pas Žmogaus Sūnų.
Viskas, ką Jėzus darė, tai yra Dangaus Karalystės atkūrimas žemėje. Jėzus visą laiką tvirtino, kad darė tai, ką matė Tėvą darantį. Kada Jėzus tai matė? Iki atėjimo į žemę? Ne, jis buvo įėjęs į Dangų, gyvendamas žemėje. Jėzus valdė stichijas, vadovavo dvasinėms būtybėms ir t.t.t. Jis darė viską, ką matė Danguje.
Tegul ateina Tavo Karalystė, tegul būna Tavo valia, taip žemėje, kaip ir Danguje. Iš kur Jėzus žinojo Tėvo valią? О Jis buvo Danguje, matė Tėvo valią, ir ją vykdė žemėje.
Мato 17:1- Po šešių dienų , Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną, ir juos vienus nusivedė su Savimi į aukštą kalną, 2 ir prieš juos persimainė: ir sušvytėjo Jo veidas, kaip saulė, Jo drabužiai tapo baltais, kaip sniegas. 3 Ir štai, apsireiškė jiems Mozė ir Elijas su Juo bendraujantys. 4 Tuomet Petras pasakė Jėzui: Viešpatie! Gera mums čia būti, jeigu nori, pastatysime čia tris palapines: Tau vieną ir Mozei vieną ir vieną Elijui. 5 Dar jam tai kalbant, šviesus debesis apgaubė juos ir; štai, balsas iš debesies prabilo: „Štai yra Mano Mylimas Sūnus, Kuriame yra Mano valia, Jo klausykite“. 6 Ir, išgirdę, mokiniai puolė veidais į žemę, ir labai išsigando. 7 Bet Jėzus priėjo, prisilietė prie jų ir pasakė: ”Stokitės ir nebijokite“. 8 Pakėlę savo akis, jie nieko daugiau nepamatė, tik vieną Jėzų. 9 Ir, kai jie leidosi nuo kalno, Jėzus jiems sudraudė, sakydamas: “niekam nepasakokite apie šį regėjimą ,tol, kol Žmogaus Sūnus neprisikels iš mirusių.”
Jėzus mokiniams parodė savo maldos kambarį. Jis turėjo išėjimą į Karalystės portalus. Mes Danguje turime Dievo vaikų statusą.
Apaštl. drb. 7: 55 Steponas, būdamas pripildytas Šventosios Dvasios, pažvelgęs į Dangų, pamatė Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje, 56 ir pasakė:“ Štai, aš matau atsivėrusį Dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“.
Steponą užmėtė akmenimis už tai, kad jis buvo Dangaus ir šlovės apreiškimo nešėjas. Kai mes vaikštome žemėje, mes netampame srauto dalimi. Kai tu nejudi sraute, tu nuo jo atpranti. Paulius priėmė Evangeliją iš Dangaus, ne iš apaštalų. Mums užtenka parašytos Evangelijos. Steponas prisikėlime buvo Dvasioje, kur mes būname prisikėlimo dieną(sekmadieniais)?
Apaštalai matė Jėzų kūne, o po to sugebėjo transformuoti savo mąstymą tiek, kad galėtų matyti Jį dvasioje. Mes niekada nematėme Jėzaus kūne, bet po vieno susitikimo su Juo dvasioje, mes patikėjome Jėzumi kūne.
Mes įeiname į srautą tik iki tokios būsenos, kuri yra iki kelių - šviežia, ir nėra jokios rizikos. Мes visą laiką galvojame , kaip čia mums kažką užgyventi ir su savimi pasiimti ten, bet mums iš ten reik atnešti į čia, į šitą žemę.
Мato 10:7-8 “Keliaudami skelbkite, kad prisiartino Dangaus karalystė; ligonius gydykite, raupsuotuosius apvalykite , mirusius prikelkite , demonus išvarinėkite ,dykai gavote, dykai ir duokite“.
Jėzus liepė apreikšti Karalystę. Karalystės apreiškimas yra ligonių gydyme, prikėlime ir davime. Religija mus moko, kad Dievo Karalystė pas mus ateina nematomu būdu, kad ji ateina, bet jos niekas nemato. Dievas negali ateiti nepastebimai. Jeigu Dievas atėjo į tavo gyvenimą, tai yra akivaizdu ir tau ir aplinkiniams. Кai ateina tamsos karalystė, tu visada jauti jos buvimą(depresija, puolimas, pavydas, blogis, tu visa tai jauti). Таip pat yra ir su Dangaus Karalyste. Кai ji ateina, tu jauti pasikeitimus. Каi tik į bažnyčią sugrįžta judėjimas ir stebuklai, religija apkaltina bažnyčią tuo, kad tai yra ne iš Dievo.
Nejaugi Dievas negali daugiau nieko, kaip tik gyventi mumyse?
Кai Paulius susitiko su Dievu, tai jis apako. Paulius aiškiai suprato, kad jis susitiko su Dievu. Daugelis, kai ateina pas Dievą, sako, kad visada turėjo Dievą širdyje. Bet tai ne tai! Кai tu susitiksi su Dievu, tu tiksliai suprasi, kad tu iki šiol neturėjai susitikimo su Dievu. Dievas ne tik nori gyventi mumyse, bet ir pasireikšti išorėje.
Мato 5:14-16 Jūs esate pasaulio šviesa. Negali pasislėpti miestas, stovintis ant kalno viršūnės. 15 Ir ,uždegęs žvakę, nestato jos po indu, bet į žvakidę, ir ji šviečia visiems namuose. 16 Таip tegul šviečia jūsų šviesa prieš žmones ,kad jie matytų jūsų gerus darbus, ir šlovintų jūsų Dangišką Tėvą.
Dievas nori, kad žmonės šlovintų Tėvą, matydami Karalystės pasireikimą, (matydami tavo šviesą). Mes negalime guosti savęs tuo, kad Karalystė yra mūsų viduje ir jos niekas nemato!
Biblijoje yra paminėti Karalystės raktai. Маžas raktelis atrakina didžiules šarvuotas duris. Raktai telpa kišenėje. Bendravimo su Dievu raktai yra slapti, nepastebimi paprasta akimi. Kai Jėzus išėjo į dykumą, apie tai niekas nežinojo. Bet kada jis sugrįžo iš dykumos ir paskaitė Rašto vietą iš Izaijo pranašystės, tai tas žodis suskambėjo su tokia energetika, kad visi suprato, kad tai yra tiesa.
Raktai į Karalystę yra nepastebimi, bet Karalystė yra matoma. Ne visi matė, ką Jėzus darė naktimis, bet visi žinojo, ką Jis apreikšdavo dieną.
Kai Sekminių dieną Karalystė nužengė į žemę, tuomet tai neatsitiko nepastebimu būdu. Visas miestas sujudo.
Kai mes gimstame žemėje, tai mes esame praradę ir savo prigimtį ir savo stichiją. Kai mes atgimstame dvasioje, Dievas mums sugrąžina Savo prigimtį, bet stichiją surandame mes patys. Mes randam Jo Karalystę, Jo stichiją.
2 Lšk. Коrintiečiams 6:16-18 Nes jūs esate gyvojo Dievo šventykla, kaip pasakė Dievas:“ Apsigyvensiu juose ir vaikščiosiu juose ir būsiu jų Dievas, ir jie bus Mano tauta. Ir todėl:“ išeikite iš jų aplinkos ir atsiskirkite,- sako Viešpats.- ir nesilieskite prie nešvaraus; ir Aš jus priimsiu. Ir būsiu jums Tėvu , ir jūs būsite Mano sūnumis ir dukterimis- sako Visagalis Viešpats‘‘.
Krikščionybė neturi prasmės be mokinystės ir pasišventimo. Jeigu mes nepriimame Jo mokinystės , tai mes gyvenam taip, kaip gyveno Senojo Testamento laikais. Šventoji Dvasia gyvena mumyse, bet neapreiškia Karalystės per tave.
Nėra nieko baisiau, nei chroniškas kūdikystės amžius. Pasišventimo ir mokinystės nebuvimas tave pasmerkia kūdikystės vergovei. Ko tu šiandien nori-viską palikti, paimti Jo kryžių ir tapti Jo mokiniu, ar palikti Jėzų gyventi už uždangos? Jeigu tu nori pirmo varianto, tai tau reikia susitikimo su Dievu! Gyvenime mes žavimės gerais specialistais, pavyzdžiui chirurgas, kuris atlieka ekskliuzyvines operacijas. Tam, kad taptų tokiu chirurgu, šis žmogus į savo gyvenimą priėmė mokinystę. Jeigu pasaulyje tu kur nors ir galėsi prašokti talentų(dovanų) dėka, tai Dievo Karalystėje Mokytojas tavęs niekur nepraleis be pasiruošimo.
Мato 16:24 Тada Jėzus pasakė Savo mokiniams:“ Jeigu kas nors nori eiti paskui Mane, atsižadėk savęs, ir paimk savo kryžių, ir sek paskui Mane, nes jei kas nori savo sielą išgelbėti, tas ją praras, o tas, kas praras savo sielą dėl Manęs, tas ją įgis“.
Nebijok mirštančio kūno kančių. Kiekvieną kartą, kai tavo kūnas mirs, uždanga suplyš ir Jo šlovė liesis..
Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą ir pavidalą. Jis įkvėpė dalelę Savęs, Savo Dvasią.
Dievas ne tik sukūrė žmogų, bet prieš tai sukūrė visą aplinką, gyvenimo buveinę, stichiją, komforto zoną – Edeno sodą.
Kas įvyko, kai Adomas nusidėjo:
1) Adomas mirė – prarado ryšį su Dievu, Dievo prigimtį savyje;
2) Adomas buvo išvarytas iš Edeno sodo.
Žmogus prarado tą atmosferą, komfortą, kuriame jis buvo sukurtas gyventi, prarado galimybę įeiti į Edeno sodą. Dabar žmogus gimsta jau į priešišką atmosferą. Prarastas pagrindinis dalykas, todėl žmogus dirba, aria, rūpinasi, sensta, serga, ir negauna to pasitenkinimo, pasisotinimo.
Kai atėjo Jėzus į šią žemę, Jis:
1) grąžino mums gyvenimą;
2) grąžino mus į mūsų gyvenimo aplinką.
Jėzus sakė: „Aš atėjau, kad turėtumėte gyvenimą, ir gyvenimą su pertekliumi“. Jėzus prikėlė mus gyvenimui – atnešė išgelbėjimą. Ir ne tik tai. Jėzus skelbė: „Prisiartino Dievo Karalystė!“ Jėzus atvėrė duris į Edeno sodą. Jėzus sako: „Aš esu durys. Per mane įeisite ir turėsite gyvenimą“.
Jėzus mokė palyginimais.
Mt 6:25-34 „Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite ar ką gersite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? 26 Pažvelkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? 27 O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per sprindį pridėti sau ūgio? 28 Ir kam gi rūpinatės drabužiu? Žiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, 29 bet sakau jums: nė Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena iš jų. 30 Jeigu Dievas taip aprengia laukų žolę, kuri šiandien žaliuoja, o rytoj metama į krosnį, tai argi Jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? 31 Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’, arba: ‘Ką gersime?’, arba: ‘Kuo vilkėsime?’ 32 Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. 33 Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. 34 Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savo vargo“.
Visuose Jėzaus pavyzdžiuose yra atsakymai. Visi paukščiai, žuvys, gėlės gyvena tose stichijose, kurioms jie buvo sukurti. Neužtenka, kad žuvis būtų gyva. Ją dar reikia įmesti į vandenį, kad ji galėtų gyventi, plaukti.
Dangiškasis Tėvas žino, ko tau reikia. Todėl Jis įkurdino žmogų ten, kur visi jo poreikiai bus patenkinti – į Edeno sodą. Dievas pasirūpino, kad čia būtų visa, ko žmogui gali prireikti.
Kai judi tame, kas tavo, ateina gyvenimas su pertekliumi, tu pilnas džiaugsmo, tu jauti pilną Dievo aprūpinimą. Jėzus sakė: „Ieškokite Dievo Karalystės!“ – t.y. savo aplinkos, atmosferos, nes tai svarbiausia, ką tu turi turėti.
Kai gimstame į šią žemę, galvojame, kad tai ir yra mūsų stichija – tie dėsniai ir įstatymai, pagal kuriuos bandome gyventi. Tačiau mūsų stichija – tai Dangaus Karalystė. Tada Karalystės įstatymai keičia viską aplink mus, tada šio pasaulio stichija nustoja būti priešiška mums.
Kaip įeiti į Edeną? Tereikia pažiūrėti kaip išėjai.
Edeną žmogus prarado per nepaklusnumą. Kad grįžti – reikia paklusnumo.
Rom 5:19 „Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs“.
Savo paklusnumu Jėzus tapo durimis, kurios atveria įėjimą į Dievo Karalystę.
Dievo Karalystė arti prie kiekvieno iš mūsų, ji nepaslėpta, tau nereikia kažkur važiuoti jos ieškoti.
Į Dangaus Karalystę galima įeiti tik per paklusnumą Dievui! Kai tampame tuo, kuo Jis nori mus matyti, kai įvykdome tai, ką Jis mums atveria.
Paklusnumas:
1) kažką daryti, vykdyti tai, ką Jėzus prisakė daryti. Bet tai ne įstatymas, o REMA, gyvybė, kuri ateina iš tiesioginio bendravimo su Juo.
2) būtina būti paklusniu vaiku Tėvui!
Į Dievo Karalystę įeiname ir gyvename per paklusnumą Jam, kai turime asmeninį bendravimą su Juo. Ne per religines doktrinas. Religinis gyvenimas – tai gyvenimas vykdant įstatymą. Religija NEĮEINA į Dangaus Karalystę! Vykdant įstatymus neįeisi į Jo atmosferą.
Nuo Dievo atskiria ne Įstatymas, o nepaklusnumas Jam.
Kelias į Dievo Karalystę – malda ir paklusnumas.
Edeno teritorijoje veikia kiti dėsniai. Kai Petras pakluso ir ėjo vandeniu, jis atsidūrė Edeno teritorijoje, kur veikia Karalystės dėsniai ir visai neveikia gravitacijos ir kiti šios žemės dėsniai. Kai tik suabejojo – pradėjo skęsti. Reikia pereiti į Karalystės teritoriją.
Turi rūpintis tik tuo, kaip patekti į Dievo Karalystės teritoriją. Būtent ten tu sužinosi, kam tu sukurtas, kur turi eiti, kuo turi tapti, kokioje sferoje tavęs laukia Gyvojo Dievo aprūpinimas.
Žmogus sukurtas tam. Pradėk tai praktikuoti!
Ps 93:1 „Viešpats karaliauja. Jis apsivilkęs didybe, Viešpats susijuosęs stiprybe, taip tvirtai pastatė pasaulį, kad jo niekas nepajudins.“
Dievas yra Karalius, ir Jo karalystė nepajudinama.
Mt 9:35 „Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas jų sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visas žmonių ligas bei negalias.“
Jėzus skelbė, kad „prisiartino dangaus karalystė“. Iki to laiko Karalystė buvo tolima ir nepasiekiama.
Tačiau dabar prieiga prie Jo karalystės atvira. Tu gali įeiti ir būti joje. Mes įpratę ieškoti karalystės ir šio pasaulio vertybių. Tačiau dabar Jėzus paskelbė: „visų pirma ieškokite Dievo Karalystės“, kadangi šiandien gali tai padaryti realiai. Iki tol Karalystės durys buvo uždarytos. Mums nereikia religijos, mums reikia Jo Karalystės.
Tikėjimas turi įsitvirtinti ne išmintingais žodžiais, o Jo jėgos pasireiškimu. Jeigu nėra Dvasios ir jėgos pasireiškimų, tai čia ne Jo karalystė! Jėzus apreiškė Karalystę, o ne pasakojo apie ją.
Jn 10:37–38 „Jei Aš nedarau savo Tėvo darbų, – netikėkite manimi! O jeigu darau ir manimi netikite, – tikėkite darbais, kad pažintumėte ir patikėtumėte, jog Tėvas manyje ir Aš Jame“.
Revoliucijos visada vyksta su jėga ir užgrobimu. Šiandien vyksta Karalystės revoliucija. Religiniai stulpai priešinasi šiai revoliucijai. Tačiau Jėzaus Karalystė argumentuota jėgos, stebuklų ir ženklų pasireiškimais. Visi klausė, ar gali būti kas nors gero iš Nazareto? Bet Jėzus ragina žiūrėti ne į išorę, o į darbus. Žiūrėk ne į bažnyčios išorę, žiūrėk į jos darbus.
Mk 2:2–12 „...Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Sūnau, atleidžiamos tau tavo nuodėmės!..“
Jėzui pakanka užtarėjų tikėjimo, kad atleistų nuodėmes ir atstatytų pasilpusį kūną. Tai Jo Karalystės principas.
Dievo Karalystė panaši į garstyčios grūdą. Iš jo išauga didžiulis medis. Tai, ką mes šiandien turime ir stebime, – tai garstyčios grūdas. Tai Karalystės intervencijos pradžia!
Mt 6:33 „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo“.
Jėzus atnešė į šią žemę Dievo Karalystės tiesą. Dievo tiesa – tai Jo Karalystės konstitucija. Kur ateina Jo tiesa,ten ateina Jo Karalystė. Ten, kur veikia mūsų tiesa, ten mūsų karalystės teritorija. Jo tiesa įveda mus į Jo Karalystės teritoriją.
Iz 11:3 „Jis teis ne kaip akys mato ir pasmerks ne kaip ausys girdi“.
Jėzus turi savo tiesą ir ji nepriklauso nuo mūsų supratimo. Dažnai mes bandome „pritempti“ Jėzų iki mūsųsuvokimo lygio. Tačiau Jėzus yra Tiesa ir Jam nebūtina nusileisti iki mūsų tiesos. Jo tiesa demaskuoja mūsų tiesą ir mes atsiduriame ties pasirinkimu. Mūsų asmeninė tiesa turi numirti.
Keturios tiesos:
1. Tiesa apie tarnavimą Dievui
Dovydo tiesa apie Sandoros skrynios sugrąžinimą į miestą (2 Sam 6).
2. Tiesa apie dvasinius pasireiškimus
Mikalės tiesa apie tai, kaip turi atrodyti karalius (2 Sam 6).
3. Tiesa apie kitus žmones
Fariziejų tiesa apie moterį, išliejusią miros (Lk 7:37‐48).
4. Tiesa apie patį save
Turtingo jaunuolio tiesa apie tobulybę (Mt 19:16‐22).
Tai, kieno tiesą tu pasirenki įtvirtinti, apsprendžia tai, kokios karalystės teritorijoje tu būsi.
Rašte yra vienintelė vieta, kur Jėzus kalba apie Bažnyčią, – tai Mato evangelijoje. Daugiau Jėzus nei karto nekalba apie Bažnyčią!
Mt 16:15-19 „Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“. Jėzus jam atsakė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“.
Jėzus sako, kad ant šios uolos pastatys savo bažnyčią. Apie kokį akmenį šitoje rašto vietoje kalba Jėzus? Tai – sugebėjimas gauti tiesiai iš Dangiškojo Tėvo. Bažnyčia statoma ant sugebėjimo girdėti Tėvą! Tai, ką kalba ir apreiškia tau Dangiškasis Tėvas, pragaras negalės nugalėti!
Mes įpratę galvoti apie Bažnyčią kaip apie sekmadieninius tarnavimus. Mes įpratę galvoti apie pastatą, kur žmonės pasakoja apie Dievą, kur kūnas ir kraujas atveria mums, kad Jėzus – Kristus. Mes lengviau priimame tai, ką mums atveria kūnas ir kraujas, lengviau įsisaviname. Mes lengviau išgirstame iš žmonių, nei iš Dievo, iš Tėvo.
Jėzaus svajonė sukurti Bažnyčią, kurios pragaro vartai nenugalės! Jėzaus svajonė – sukurti bažnyčią tokių žmonių, pas kuriuos Tėvas ateina ir atsiveria asmeniškai. Štai ta Bažnyčia, kurios pragaro vartai nenugalės.
Mt 16:18 „ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo
bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.
Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir
danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“.
Karalystės raktai priklauso Bažnyčiai! Tai yra Karalystės raktai priklauso tiems, kas sugeba priimti iš Dangiškojo Tėvo. Bažnyčia pašaukta vaikščioti Dangaus resursuose.
1 Kor 12:27 „Jūs esate Kristaus kūnas, o pavieniui – nariai“.
Mes esame Kūnas, o Kristus – Galva. O kūnas neturi savo norų. Kūnas vykdo galvos norus. Atėjo laikas pakilti Kristaus Kūnui šioje žemėje. Kūne miršta bet koks individualizmas.
Mes įpratę judėti Dieve po vieną. Pastaraisiais metais pranašai ir šventikai mokė mus išgyventi šiame pasaulyje, panaudojant dvasinius principus ir dovanas. Mus mokino pasiekti savų troškimų ir tikslų naudojant Karalystės resursus. Ar tu žinai, kad Dvasios dovanos – tai Karalystės resursai? Ar tu žinai, kad Dangaus resursai skirti tam, kad įgyvendintum tai, ką tau atvėrė Tėvas.
Tik Bažnyčiai Dievas atveria savo troškimus, tik Ji pajėgia naudoti Karalystės resursus Tėvo troškimų įgyvendinimui. Jeigu mes turime dovanas, tai jie negali būti nukreipti asmeninei naudai, nes tai – neteisėtas Dangaus resursų naudojimas.
Kaip Jis ieško tų, kas naudos šiuos resursus Jo norams! Žinote, mes dvasiškai korumpuoti tarnautojai. Kai tik mes pasiekiame Dangaus resursų šaltinį, mes pradedam priskirti sau tai, kas skirta tik Kūnui!
Dievas yra Karalius, ir Jo karalystė nepajudinama.
Mt 9:35 „Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas jų sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visas žmonių ligas bei negalias.“
Jėzus skelbė, kad „prisiartino dangaus karalystė“. Iki to laiko Karalystė buvo tolima ir nepasiekiama.
Tačiau dabar prieiga prie Jo karalystės atvira. Tu gali įeiti ir būti joje. Mes įpratę ieškoti karalystės ir šio pasaulio vertybių. Tačiau dabar Jėzus paskelbė: „visų pirma ieškokite Dievo Karalystės“, kadangi šiandien gali tai padaryti realiai. Iki tol Karalystės durys buvo uždarytos. Mums nereikia religijos, mums reikia Jo Karalystės.
Tikėjimas turi įsitvirtinti ne išmintingais žodžiais, o Jo jėgos pasireiškimu. Jeigu nėra Dvasios ir jėgos pasireiškimų, tai čia ne Jo karalystė! Jėzus apreiškė Karalystę, o ne pasakojo apie ją.
Jn 10:37–38 „Jei Aš nedarau savo Tėvo darbų, – netikėkite manimi! O jeigu darau ir manimi netikite, – tikėkite darbais, kad pažintumėte ir patikėtumėte, jog Tėvas manyje ir Aš Jame“.
Revoliucijos visada vyksta su jėga ir užgrobimu. Šiandien vyksta Karalystės revoliucija. Religiniai stulpai priešinasi šiai revoliucijai. Tačiau Jėzaus Karalystė argumentuota jėgos, stebuklų ir ženklų pasireiškimais. Visi klausė, ar gali būti kas nors gero iš Nazareto? Bet Jėzus ragina žiūrėti ne į išorę, o į darbus. Žiūrėk ne į bažnyčios išorę, žiūrėk į jos darbus.
Mk 2:2–12 „...Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Sūnau, atleidžiamos tau tavo nuodėmės!..“
Jėzui pakanka užtarėjų tikėjimo, kad atleistų nuodėmes ir atstatytų pasilpusį kūną. Tai Jo Karalystės principas.
Dievo Karalystė panaši į garstyčios grūdą. Iš jo išauga didžiulis medis. Tai, ką mes šiandien turime ir stebime, – tai garstyčios grūdas. Tai Karalystės intervencijos pradžia!
