Egzistuoja trys sferos, arba trys pasauliai. Pirmas pasaulis – tai tavo pasaulis, sukurtas tavo sąmonėje. Antras pasaulis – tai pasaulis, aplinkinių sukurtas tau. Trečias pasaulis, kurio Dizaineris ir Kūrėjas yra pats Dievas

Nesuprasdami šių dalykų, dažniausiai mes tampame kažkieno pasaulio dizaino žaidėjais ar personažais. Kalbant tiksliau – mes jau gimstame į kažkieno pasaulį.

Norim tai girdėti, ar ne, tačiau kiekvienas esame atitinkamos atmosferos, atitinkamo pasaulio nešėjai.

Norim to, ar ne, mes visi pasąmoningai stengiamės įtraukti visus aplink save į savo pasaulį, ir priversti juos vaidinti savo vaidmenį pagal mūsų taisykles. Taip pat ir atvirkščiai, žmonės aplink tave stengiasi patalpinti tave į jų pasaulį, nes jų pasaulyje tau jau yra nustatyta pozicija ir vaidmuo.

Dažniausiai neapykantą iššaukia tie, kurie neįtelpa į kažkieno pasaulį ir dizainą, todėl jų ir nekenčia.

Neapykanta – tai labai stiprus jausmas, jis ateina todėl, kad kažkam kažkas tavyje nepatinka. Jeigu nepatinka, reiškia jiems patinka kažkas kita. Todėl neapykanta – tai mygtukas, kurį žmonės įjungia, kai nori parodyti, kad tu netelpi arba pažeidi jų pasaulio taisykles.

Religija sukūrė pasaulį, į kurį jau patalpino mus visus, kur mums visiems jau yra paskirstyti vaidmenys, kuriuos turime vaidinti iki gyvenimo pabaigos. Tačiau aš neisiu į jų pasaulį, nes aš trokštu gyventi pagal Dievo planą.

Atmink, kad tavęs niekada nesupras, nes tu kalbi pagal tai, kas tu esi Dievo pasaulyje, o jie stengiasi įrodyti, kas tu esi jų pasaulyje ir kuo jie mato tave. Ir jeigu tu panorėsi gyventi pasaulyje, kurio dizaineris yra Dievas, tai žmonių pasaulyje tu visada būsi eretikas.

Dažnai sako: žinai, kad tas ar kitas tavęs nekenčia ir drabsto tave purvais? Mano atsakymas: ne, aš nežinau ir nenoriu žinoti. Nes tai jų sukurtas pasaulis, kuriame aš esu niekas, ir aš neisiu į jų pasaulį.

Neleisk niekam, kad patalpintų tave į jų pasaulį (Dovydo ir Galijoto istorija).
Dovydas niekam neleido įvesti jo į jų pasaulį, pradedant liūtu ir lokiu, baigiant jo broliais ir Sauliumi, Galijotu. Dovydas visada žinojo, kas jis Dievo Pasaulyje, ir būtent todėl jis buvo toks, nes jį domino tik Dievo nuomonė.

Izraelis nepanoro ir nepajėgė atnešti Dievo pasaulio ir Jo plano į Pažadėtąją žemę, ir tos žemės gyventojai privertė žydus žaisti jų žaidimą, kuriame Izraelis – tai skėriai, o jie galiūnai, tačiau Dievo plane viskas atvirkščiai.

Samsono istorija, kai jis įėjo į Dalilos pasaulį, įėjo į savo rolę jos pasaulyje, ir mirė pagal jos planą.

(Teisėjų knyga 16, 16-21) ¹⁶ Ji kasdien nedavė jam ramybės savo kalbomis, bandydama sužinoti jo paslaptį ir, primygtinai klausinėdama, taip jam įkyrėjo, kad jam buvo mirtinai sunku ¹⁷ pagaliau Samsonas pasakė Dalilai: „Mano galva niekados nebuvo skusta, nes aš esu pašvęstas Dievo nazariečiu dar prieš gimimą. Jei man nuskustų galvą, tai netekčiau jėgos ir tapčiau silpnas, kaip bet kuris kitas žmogus“. ¹⁸ Delila pamatė, kad jis atvėrė jai savo paslaptį, ir pasišaukė filistinų kunigaikščius, sakydama: „Dar kartą ateikite, nes šįkart jis man pasakė visą tiesą“. Filistinų kunigaikščiai atėjo pas ją ir atnešė pažadėtus pinigus. ¹⁹ Delila užmigdė Samsoną ant savo kelių ir, pasišaukusi vyrą, liepė nukirpti Samsonui septynias galvos garbanas. Kai tai padarė, Samsonas tapo silpnas ir jo jėga dingo. ²⁰ Tada Dalila tarė: „Samsonai, filistinai puola!“ Pabudęs iš miego, jis galvojo, kad išeis ir išsilaisvins, kaip ir anksčiau. Bet jis nežinojo, kad Viešpats pasitraukė nuo jo. ²¹ Filistinai, nutvėrę jį, išdūrė jam akis, nusivedė į Gazą ir, sukaustę varinėmis grandinėmis, pasodino į kalėjimą ir privertė jį su kaliniais sukti girnas. (pagal WBCT)

Dabar Samsonas ėmė gyventi kitame pasaulyje ir veikti pagal savo priešų, kurie apsprendė jam vaidmenį šiame pasaulyje, planą.

Kai tau sako, kad visi tavęs nekenčia, visi apie tave blogai kalba, nenusimink, paklausk jų: gal imkim ir suskaičiuokim, įvardinkim visus? Realybėje jų pasaulyje viso labo 15 žmonių.

Juozapo gyvenime aiškiai išsiskiria trys pasaulių dizainai, arba variantai.
Juozapo tėvas ir broliai turėjo jam pasaulį ir planą. Taip pat pats Juozapas su savo sapnais turėjo kitą planą, tačiau Dievas turėjo savo planą.

„Teateina Jo Karalystė ir tebūna Jo valia kaip Danguje, taip ir žemėje!“ Tai Dievo pasaulis.

Būtent todėl kartais Dievas priverstas kai kurias asmenybes išvesti iš jų komforto zonos, arba jų pasaulio, nes ten ne tik visi aplink turi tau sukurtą pasaulį, bet ir tu pats turi pasaulį, kurį tu sukūrei ir kuriame tu nori gyventi.

Niekada neik į kažkieno sufabrikuotą pasaulį, kas jį besukurtų – ar tavo artimieji ir giminės, ar net tu pats. Leisk Dievui savo laiku įvesti tave į Jo pasaulį ir Jo planą tau, nes užimdamas savo poziciją Dievo plane ir pasaulyje, tu jau nugalėtojas.

Tavęs niekada nejaudins kažkieno nuomonė apie tave, bei ar kas nors tave pripažins, ar ne, nes tu esi Dievo pasaulyje, ir tau bus svarbi tik Jo nuomonė.

„Dunamos“ (2O12 O5 2O)

Šio pasaulio dvasia padarė viską, kas tiktai įmanoma, kad būtent ši tiesa skendėtų migloje ir būtų nesuprasta, nes žino, kad jam ir jo karalystei tai atneša mirtiną pavojų.

Kodėl daugumoje bažnyčia pavirto cirku su lyderiais – klounais linksminančiais minią ir laukiančiais šio pasaulio pripažinimo? Todėl, kad velnias pavogė vieną iš didingiausių bažnyčios veiksnių – tai DUNAMOS, o be Dunamos bažnyčios pasmerktos veikti savo jėgomis.

Graikų kalba jėga - "dunamos", reiškia dangaus jėgas, pasireiškimus, stebuklus (sprogstamoji jėga), nuo šio žodžio kilęs žodis "dinamitas".
Dabar mes pasiekėme absurdą, baigęs Biblijos koledžą paskiriamas pastoriumi, evangelistu ar apaštalu.

Tačiau Kristaus bažnyčioje būtent Dunamos buvo legalus leidimas įeiti į dvasinį tarnavimą.
Prisiminkite vyresniojo kunigo Skėvos septynis sūnus ir kaip piktosios dvasios užpuolę išrengė juos ir sužalojo (Apaštalų darbai 19 sk.), tai darbo be jėgos paveikslas.

Dabar dauguma bažnyčių praradę Dunamos, praradę tai, kas jas daro bažnyčia, ir jai tenka suktis, būti išradingai, kad  pritrauktų žmones. Bažnyčiai Dunamos tenka pakeisti kažkuo kitu, kad išliktų, kad egzistuotų, pavyzdžiui, biznis, gražūs pastatymai ir šou tarsi kviečiantys nusidėjėlius atgailai, po to politika ir visi kiti dalykai.
Bažnyčia eidama į kompromisus su šio pasaulio dvasia, elgiasi absurdiškai, sėsdama prie derybų stalo su netyraisiais, kad atkreiptų į save dėmesį.

(Apaštalų darbai 1:4–8) Kartą, būdamas kartu su jais, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, – „apie kurį, - pasakė Jis, - esate girdėję iš manęs; nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“. Susirinkusieji paklausė Jį: „Viešpatie, gal Tu šiuo metu atkursi Izraelio Karalystę?“ Jis jiema tarė: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo valdžia. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jėgos ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių.“

Jėzus liepė nesitraukti iš Jeruzalės tol, kol gaus Jėgą iš aukštybių.
Žodžio reikšmė „Jeruzalė“ – „Jį pastatė Dievas“, arba „Dievas pastatė“.
Žodžio „Dunamos“ reikšmė – „Jėga“.
 
Tos vietos originali reikšmė Žodyje: būk tame, kame pastatė Dievas, kol gausi Dunamos.
1. Tu privalai būti tame, ką stato Dievas.
2. Tu negali pradėti judėti, kol ant tavęs nenusileis Dunamos.

Daugelio krikščionių problema tame, kad jie ten, kur nėra Dievo, ir laukia Dunamos tame, ko Dievas nestato.
Tu turi būti užkrėstas Dangaus dinamitu, o jeigu tame ką tu darai Dievo dinamito nėra, tuomet tu apsišaukėlis, tavo tarnavimas netikras arba klonas. Tai kopija priklausanti sielos ir kūno tarnavimui.

Jėzus nieko nedarė be dinamito, ir todėl liepė mokiniams neatsiskirti nuo Jeruzalės, kol gaus Dangaus dinamito užtaisą, ir prisipildys Jo Karalystės Jėga.
Būtent to svarbiausio dvasinio elemento neteko dauguma bažnyčių.
Jėga iš Aukštybių, būtent tai ką prarado šių laikų bažnyčia, bet Dievas šią jėgą gražina savo Bažnyčiai.
Pripildymas Šventąja Dvasia yra indikatorius Dunamos užtaiso tavyje.

Jėzus pasakė: „Aš pastatysiu savo bažnyčią“.
(Mato16:18,19) „Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos neneugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus, ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“.

Toliau mes matome, kad Petras veikė Dunamos jėgoje, ir kai Ananijas ir Safyra pamelavo, jie mirė.

Korintiečiams Paulius parašė: patikrinsiu ne žodžius, o jėgą (Dunamos).
(1Kor. 4:19,2O) „Jei Viešpats panorės, veikiai atvyksiu pas jus ir patikrinsiu ne pasipūtusių kalbas, bet jėgą.  Nes Dievo karalystė yra ne kalboje, bet jėgoje“.

Kitaip sakant Paulius perspėja, kad ne žodžiai turi prasmę, bet tik tai, kas užtaisyta ir pripildyta Dunamos.
Dažnai klysta tie, kurie neturi Dunamos, ir savaime suprantama nesugeba atskirti ir atpažinti tarnavimo, kuris savyje neneša Dunamos.
Būtent ši kategorija ir yra mirusi religija, nežinanti ir neturinti Dunamos. Būtent ši netyroji dvasia naikino Senojo Testamento pranašus, persekiojo apaštalus ir nužudė Kristų. Būtent ši dvasia persekios jus ir visus, turinčius savyje Dunamos.

Būtent tai turėjo omeny Paulius, kai sakė (2Kor 2:16) „Vieniems – mirties kvapas mirčiai, kitiems – gyvenimo kvapas gyvenimui“. O kas gi yra tam tinkamas?
Visa tai atlieka mumyse esantis Dunamos.

Kaskart, kai pamokslauja asmuo, turintis Dunamos, jo tarnavimas skelbia nuosprendį netikrai bažnyčiai, netikriems tarnautojams – klonams. Netgi tiesiogiai neminint jų, tavo žodžiai juos siutins, nes juose šio pasaulio dvasia, kuri išskirtinai reaguoja tik į Dunamos.

Kai religiniai klonai priešinasi ir drabsto purvais tarnaujančius jėgoje ir judančius stebukluose bei pasireiškimuose, įdėmiai stebėk prieš ką jie išeina – ir tai būna galingi Dievo pateptieji.

Įsidėmėkite, religiniai klonai, visiškai to nesuprasdami, eina ne prieš jus, jie eina tiksliai ir tiesiogiai prieš Dunamos, esantį tavo viduje.

Prieš pradėdamas judėti, turi gauti užtaisą iš dangaus – Dunamos.
Būtent taip ir atskirdavo realų Dievo veikimą, judėjimą nuo pakaitalo.

Dunamos neįmanoma nusipirkti ar užsidirbti, jos neįmanoma padirbti ar pavogti. Dunamos pats Dievas duoda asmenims, kurie mirę sau ir gyvena atsidavę Jam ir Jo Karalystei.