Anksčiau aš
nesuprasdavau šio svarbaus dvasinio dėsnio ir bandžiau viską keisti savomis
rankomis tol, kol Šventoji Dvasia paaiškino man tai, kad aš esu Šviesos sūnus
ir Karalystės elemento nešėjas.
Aš neprivalau stengtis kažką daryti, bet tiesiog tapti ta Karalystės dalimi,
kurią Jis man numatė, ir todėl viskas, kas kontaktuoja su manimi, negali
pasilikti tokiu pat.
(Rom 8,19) Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai.
Dievas atkreipė mano dėmesį į viską, ką Jis sutvėrė ir paklausė, ar aš matau ką nors, ką Jis sutvėrė ir juda ne savo elemente. Ne!
Viskas, kas reikalinga – tai sėklos, kurios turi papulti į teisingą atmosferą ir dirvą; ir sėkla taps medžiu ir atneš tuos vaisius, kurie yra tos sėklos DNR. Žinote, kodėl daugelis bažnyčių lyderiai bijo mūsų, jie tai rašo atvirai ir bando apsaugoti savo kaimenę. Kodėl? Todėl, kad jie visiškai nesupranta, kaip žmogus, išklausęs vieną pamokslą, gali visiškai pasikeisti, ir niekas negali jo grąžinti atgal. Jie tai vadina velniu, ir viskas, ką jie daro – tai net nesuprasdami niekina ir užgaulioja Šventąją Dvasią.
Taigi kas tai? Tai judėjimas savame elemente, Dievo Karalystės elemente. Aš žinau, kad ten, kur Dievas pasiųs mane, pasikeis atmosfera, nes aš atnešu su savimi tą Dievo Šlovę ir atmosferą, kurioje aš gyvenu. Ir toje vietoje gyvenimai tikrai pasikeis. Tai ne pasikliovimas savimi, bet tai žinojimas, kas aš esu!
Karalystės elemento paslaptis ta, kad aš jau negaliu priešintis savo prigimčiai, aš ne šiaip kalbu apie reformaciją, aš tuo esu. Jėzus buvo tiek Karalystės elemente, kad Jis buvo Karalyste ir jau nebereikėjo Jo prašyti melstis, bet paprasčiausiai prisiliesti ir moteris su kraujoplūdžiu tai suprato.
Mes esame Šviesos vaikai ir turime tapti vienu iš Karalystės elementų, t. y. aš jau ne Andrejus, bet mano dvasinis vardas yra Transformacija ir Žodžio atvėrimas; taigi tavo vardas – tai tavo esybė, tavo funkcija.
Taigi Kristaus Bažnyčioje nėra „nario brolio Stepono“, bet yra veikiantys Šviesos sūnūs ir dukterys, kurie žino savo vardą bei funkciją.
Jėzus pasakė Simonui dar toli gražu iki to, kai jis tapo Karalystės elementu: tu Petras, Uola.
(2 Kar 13,21) Kartą laidojant vieną vyrą, žmonės pastebėjo tokią gaują. Jie įmetė jo kūną į Elišos (Eliziejaus) kapą. Vos tik tas mirusis vyras palietė Elišos kaulus, jis atgijo ir atsistojo ant kojų. (Net jo kaulai prisisunkė jo esybe.)
Visas atgimusio iš aukšto žmogaus mūšis vyksta dėl to, kad rastų savo funkciją, t. y. savo vardą.
Jokūbas šaukė Dievui: aš nepaleisiu Tavęs, kol nepalaiminsi manęs. Kitaip sakant, nepaleisiu, kol nesužinosiu savo esmės, tapatybės ir mano tikrojo vardo. Kai Dievas jo paklausė: „koks tavo vardas?“, tai Dievas klausė jo: „kokia tavo esybė?“ Ir kai jis atsakė, kad Jokūbas (melagis, manipuliatorius), Dievas jam atsakė: „ne, tu Izraelis“.
(Pr 32,25–29) Jokūbas pasiliko vienas. Tuomet kažkoks vyras grūmėsi su juo iki pat aušros. Tas vyras, matydamas, kad negali jo įveikti, taip sudavė jam į šlaunies įdubą, kad Jokūbo šlaunis, jam besigalynėjant su tuo vyru, išsinarino. Tuomet jis tarė: „Paleisk mane, nes jau aušta“. Bet Jokūbas atsakė: „Paleisiu tave tik, kai mane palaiminsi“. O tas paklausė: „Kuo tu vardu?“ „Jokūbas“ , – jis atsakė. Anas tarė: „Toliau tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis, nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai“.
Mokiniai vaikščiojo žeme, ir ne tik jų buvimas, net jų šešėliai keitė žmonių gyvenimus; daiktai, prie kurių jie lietėsi, keitė žmonių gyvenimus.
Apaštalų
šešėliai ir apranga buvo persismelkusi jų esybe.
Paslaptis ne tame, kad pakiltum ir pradėtum kažką daryti, bet kad taptum tuo ir
būtų nebeįmanoma to nedaryti.
Dovydas nebuvo
įsitempęs – kovojo bijodamas ir prisiversdamas, – ne! Sureagavo jo prigimtis ir
jis negalėjo to nedaryti. Dovydą reikėjo laikyti ir įkalbinėti, kad jį
sustabdytų, tačiau niekam tai nepavyko. Nugalėjo vyraujanti prigimtis.
Į mūšio lauką Dovydas atnešė savo klimatą, savo elementą, ir nors visi aplink
jam kalbėjo, kad tai neįmanoma, jis nepasidavė bendrai nuomonei, jog neįmanoma
nugalėti Galijoto. Dovydo dvasia buvo tokia stipri, kad dėl jo galų gale
laimėjo visi. Kai tu atsisėdi prie laužo, tu patenki į laužo elementą, tu jauti
jo šilumą ir, nori tu to, ar nenori, ši ugnis pakeičia tavo kūno temperatūrą.
Atgimę iš aukšto nekovoja dėl savo išlikimo, atvirkščiai – dėl savo išlikimo
kovoja tie, kurie prisiliečia prie Šventųjų, jie kovoja su tais, kurie tapo
Karalystės elementais.
Štai ko bijo šėtonas, jis nebijo tavęs, jis bijo Karalystės elemento – tai jam košmaras ir siaubas.
Tu neįeisi į Karalystę, jei netapsi Karalystės sūnumi. Karalystės sūnus – tai Karalystės elementas. Tu gali būti išgelbėtas, bet būti Karalystės sūnumi ir karaliauti su Kristumi gali tik tokiu atveju, jei tu žinai savo vardą.
Ugnies Krikštas man – tai kai sudega viskas kas tavo, tada jau tu tampi Dievo Karalystės šaltiniu arba elementu; ir viskas, kas liečiasi prie tavęs, degs, viskas, kas papuola į tavo elementą, negali nepasikeisti.
Prašyk Dievo, kad Jis krikštytų tave Ugnimi!
Šį apreiškimą gavau, būdamas su Kristumi, žiūrėdamas į Jį, klausydamas tik Jo ir trokšdamas tik Jo.
Kelių valandų laikotarpyje susiliejau su Juo, tai unikalus jausmas, kai negali atskirti, kur Jisai, o kur tu.
Būtent todėl esu pasiruošęs prarasti savo žemiškąjį gyvenimą, kad sugrįžti į tą stovį, kur Jis ir aš buvome viena.
Tai nėra skaityta, tai asmeniškai mano išgyventa, ir tai pats įspūdingiausias mano gyvenimo patyrimas.
Jau beveik dvidešimt metų praėjo nuo to susitikimo, tačiau iki šiol tai iš naujo atveria mano supratimą apie Dievą, Jo Karalystę, Kristaus bažnyčią.
(1-as Jono 3:2) Mylimieji, dabar mes esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra.
Būtent tada supratau, kad šių laikų bažnyčia turi didelę problemą, visa kita yra smulkmena, palyginus su ja, bažnyčia nepažįsta savo Dievo.
Kol mes esame kūne, reikia viso gyvenimo, kad bent 1 procentu susilieti su Juo, nes gyvename nešvariame pasaulyje, tarp nuodėmės ir blogio. Tačiau Jėzus atsiuntė mums Šv.Dvasią, būtent Ji ir yra ta grandis, jungianti dvi substancijas.
Būtent tada aš supratau Šv.Dvasios misiją, viena iš Jos didžiųjų funkcijų tai, kad Ji yra tas asmuo jungiantis mus su Kristumi. Šio pasaulio dvasia padarė visa, kas įmanoma, kad tu matytum ir girdėtum viską aplinkui, tiktai ne Šv.Dvasią, kuri tau ir man apreiškia Kristaus asmenį.
Šv.Dvasios misija yra tokia unikali, kad kai tik aš noriu patirti Šv. Dvasios buvimą, atsirandu Jėzaus akivaizdoje ir kiekvieną kartą, kai aš stengiuosi prisiliesti prie Šv.Dvasios prisiliečiu prie Kristaus.
(Galatams 4:19) Mano vaikeliai, dėl jūsų aš vėl gimdymo skausmuose, kol jumyse išryškės Kristus
Pats Jėzus maldavo Tėvo, kad Šv.Dvasia būtų mums atsiųsta, jeigu ne Šv.Dvasia, tai tavo ir Tėvo susiliejimas būtų neįmanomas.
Mūsų, kaip Dievo vaikų, jėgos paslaptis būtent tame, kiek mes esame su Juo susilieję ir kiek tampame į Jį panašūs.
Tavo žinios apie Dievą neturi jokios vertės/reikšmės/, jeigu tu nesi susiliejimo procese.
Kristus nevaikščios šia žeme pats, o taip pat ir tu nieko reikšmingo be Jo nenuveiksi. Susiliejus su tavimi, į šią žemę ateis Dievo Karalystė.
Kol Bažnyčia neturės susiliejimo su Kristumi, Dievo Karalystė negalės ateiti į žemę ir Bažnyčios paėmimas be susiliejimo su Kristumi neįmanomas. Tu nori žinoti kada Kristus ateis Bažnyčios, tada, kai ji susilies, susijungs su Juo, tada ir Dvasia ir Dangūs šauks: Ateik (Apr.22:17) Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: „Ateik“ Ir kas girdi, teatsiliepia
„Ateik" ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvenimo vandens.
Štai ji Kristaus ir Bažnyčios paslaptis, susijungimas su Juo. Paulius Filipiečiams parašė (3:12): Nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas.
Kitais žodžiais sakant, Jis tapo manimi, kad aš galėčiau tapti Juo.
Nebandykite tapti švariais, be Kristaus tai neįmanoma, nebandykite pasiekti Jį kūniškai tai neįmanoma, nebandykit viso to suprasti iš karto. Nebijokite ir atsiduokite susiliejimo su Juo procesui, kad gyvenimo pabaigoje, kaip ir Paulius, galėtumėt pasakyti tuos žodžius: „Ir jau ne aš gyvenu, bet manyje gyvena Kristus“.
2O11 11 27 "Pagrobta karta"
Tuo metu, kai mes sėdime jaukiuose ir šiltuose maldos namuose, šėtonas daro būtent tai, ką turi daryti bažnyčia – t.y. užima naujas teritorijas ir užkariauja sielas.Ar kada kas nors klausė Dievo, kodėl šio pasaulio dvasia taip sėkmingai naikina šią kartą? Iš kur velnias žino, ko reikia šiai kartai? Kodėl demonų ir piktų dvasių veikla tokia sėkminga? Ir kodėl bažnyčia taip atsilieka?
Man iškilo šis klausimas, ir panorau tai žinoti, nes aiškiai supratau, kad čia kažkas ne taip. Šėtonas iš kažkur turi informaciją ir apreiškimus, kas turi vykti būtent šiuo laiku. Kodėl šio pasaulio dvasia pirmauja ir yra pranašesnė? Toks įspūdis, kad bažnyčia nuo gyvenimo atsilieka 5O metų. Ir tada Šventoji Dvasia pradėjo kalbėti mano širdžiai.Šėtonas negali žinoti ateities, pranašystės jam uždengtos iki to laiko, kol Dievo Dvasia per pranašus jų neatveria Kristaus bažnyčiai. Tačiau religinga bažnyčia tikrus pranašus persekioja ir todėl praranda dvasinį įžvalgumą, o šėtonui būtent to ir reikia.
Šėtonas turi unikalią demonų kariauną, kuri seka apreiškimus, pranašystes, pažinimo žodį ateičiai. Jeigu bažnyčia nepriima tų žodžių, visa tai pavagiama, nes velnias žino, jog Dievo pranašai sako tiesą. Pastebėkite, kad jėga yra tame pažinime, kas turi ateiti į šią žemę. Jeigu bažnyčia nenori to žinoti, tai šia žinia pasinaudos tamsos dvasios.Kai bažnyčia nepriima pranašystės, tada dvasios, veikiančios antrame danguje, ją paima, pakeičia, iškraipo, apšmeižia ir pradeda ardomąją veiklą šioje kartoje – per kino filmus, įvairią produkciją, naujos rūšies narkotikus, naujas meno sroves, muziką ir t.t.
Bažnyčių lyderiai dėl savo kvailumo ir nesupratimo bando visam tam priešintis, tačiau negali ir pralaimi, nes šią kartą Dievas paruošė būtent tam, kad judėtų antgamtiniuose dalykuose ir tuose apreiškimuose. Jeigu bažnyčioje viso to nėra, pasaulio dvasia šiai kartai pasiūlys savo antgamtinius variantus. Patinka tai bažnyčios lyderiams ar ne, nori jie tai girdėti ar ne, šią kartą jie jau prarado. Problema ne tai, kad šėtonas pavogė tuos apreiškimus, o tai, kad tų apreiškimų atsisakė bažnyčia. Unikalu yra tai, kad mūsų karta pasiruošusi priimti šiuos dvasinius apreiškimus, nes Dievo Dvasia paruošė būtent šią kartą, ir būtent šiems apreiškimams. Jūs visi turite suprasti, kad žodis, išeinantis iš Dievo Dvasios, yra gyva materija, skirta kūrybai. Jei to žodžio (kūrybinės materijos) nepanaudos bažnyčia, tai tą apreiškimą pavogs tamsos dvasios. Po to jis bus iškraipytas, sudarkytas ir šiai kartai pateiktas visiškai kitoje šviesoje. Prieš daugelį metų Dievas per savo pranašus sakė, kad bus gyvenimus keičianti muzika. Spėkite, kokia muzika dabar keičia gyvenimus? Tikrai ne bažnytinė.
Pažiūrėkite laidas – ekstrasensų mūšiai, raganos, veikiančios rimtuose dvasiniuose dalykuose, turi savo programas; pilvakalbiai, spėjikės ir burtininkės laisvai ir atvirai propaguoja savo dievą. O Bažnyčia tuo metu gieda, ruošiasi paėmimui, veda jumoristines laidas ir kategoriškai atsisako antgamtiškumo, prakeikdama visa, kas su tuo susiję. Tiesiog gėriesi, skaitydamas Senąjį Testamentą ir tuo, ką darė Dievo pranašai. Prisiminkite Mozę – kai tik jis pakluso Dievui ir metė lazdą, kuri pavirto gyvate, tą patį pakartojo burtininkai. Viskas, ką šėtonas gali, tai vogti Dievo apreiškimus ir idėjas. Pastebėjau krikščionybėje rimtą problemą – kai Dievas per savo pranašus išlaisvina žodį ateinančiai kartai, jeigu bažnyčia nepriima šio žodžio, ir nepradeda ta linkme judėti, tai labai greitai pamatysime, kaip šio pasaulio dvasia panaudos šiuos apreiškimus. Stebėkite šią kartą – jie užpildo savo gyvenimą ne nuodėme, o būtent tuo, ko jiems trūksta, ir jeigu to jie neranda bažnyčioje, tai velnias paslaugiai tai jiems patieks ant lėkštutės su visomis su tuo susijusiomis pasekmėmis. Kodėl mūsų laikais kuriami žaidimai, kurie žmogų išveda iš realybės ir įveda į kitą realybę, atimdami iš jo tikrąjį gyvenimą? Muzika, kuri tave įveda į narkotinį transą. Filmai, kurie praktiškai visai nutolo nuo realaus paprasto gyvenimo. Praktiškai dauguma filmų perėjo į dvasinį antgamtini formatą, ir jeigu filme nėra nieko antgamtinio, jų net nenori žiūrėti.
Ir visame tame religinė, bejėgė bažnyčia, kuri negali pati sau padėti, kaltina šią kartą, ir šaukia: „Einate į pragarą!“ Mūsų laikų bažnyčia visiškai nesupranta situacijos rimtumo ir to, kad bažnyčia turi būti visiškai kito lygio, kad patenkintų šios kartos alkį ir troškulį, antraip ji praras viską. Kodėl tradicinė bažnyčia atsisako paskutinių laikų pranašų ir jų pranašysčių apie ateinantį laiką? Todėl, kad ji bijo viso, kas nauja ir didinga, bijo antgamtinių pasireiškimų. Ji nenori prarasti savo komforto ir jaukumo, ir todėl šio pasaulio dvasia veikia apreiškimuose, kai tai daryti turi Kristaus bažnyčia. Ne ši karta turi keistis, kad bažnyčia juos priimtų, suprastų ir priimtų, bet bažnyčia turi pilnai pasikeisti ir transformuotis, kad savo Dievą apreikštų Gyvą ir Realų, kad ši karta galėtų sugrįžti pas Gyvąjį Dievą. Dar nepakilo karta po pirmosios apaštalų bažnyčios, kuri akimirksniu judės tame, ką sako Dievo Dvasia. Turi pakilti asmenybės, kurių bijos ne tik dvasinė, bet ir žemiškoji valdžia.
Paskutinių laikų bažnyčia turi išmokti girdėti ir matyti Dievo Dvasią, ir tai, ką Ji jiems kalba. Kai Jėzus atėjo į šią žemę, viskas buvo tiek nauja, kad niekas neturėjo realaus atsakymo į tai, kas vyko. Minios Ji mylėjo, kai kurie pavydėjo, o kai kurie norėjo sunaikinti. Būtent tokios asmenybės turi pakilti šiais paskutiniais laikais. Manęs klausosi daug lyderių ir pastorių. Taigi, brangieji, meskite viską, klaupkitės ant kelių su savo bendruomenėmis ir šaukitės savo Dievo, melskitės ir pasninkaukite, kad matytumėt ir girdėtumėt, ką Dievas paruošė paskutinių laikų kartai. (Apd 13:22) Pašalinęs jį, Jis pakėlė jiems karaliumi Dovydą, apie kurį liudydamas pasakė: 'Radau Dovydą, Jesės sūnų, vyrą pagal savo širdį, kuris įvykdys visus mano norus'. Dievui nereikalingi tavo planai, idėjos ir svajonės. Jam reikia tavo akių, ausų ir širdies, sugebančios įvykdyti Dievo ketinimus.
