¹¹ ...ir pasakė: išeik ir atsistok ant kalno prieš Viešpaties veidą, ir štai, Viešpats praėjo, ir galinga ir stipri audra, ardanti kalnus ir trupinanti uolas buvo priešais Viešpatį, bet audroje nebuvo Viešpaties; po audros buvo  žemės drebėjimas, bet nebuvo žemės drebėjime Viešpaties;

¹² Žemės drebėjimui praėjus – pakilo liepsnos, bet ir  liepsnose Viešpaties nebuvo, po ugnies liepsnų  pasigirdo tylaus vėjelio šnaresys, (ir jame buvo Viešpats). (1 Kr.11-12)

Aš labai mėgstu melstis kalbomis, aš prisipildau informacija iš Dievo ir mano dvasios rezervuarai būna pripildyti Jo apreiškimų, Jo jėgos, jo veiksmų, bet kaip norisi sužinoti šitų veiksmų laiką, ir Jo apreiškimų išsipildymų laiką, kaip tame norisi turėti išmintį, nešokinėti prieš tą laiką, ir neatsilikti nuo to laiko...

Aš  esu aktyvi asmenybė, - man tai  ir pliusas, ir minusas. Aš galėjau įsisukti į bet kokį ginčą, nuotykį, bet kokį labirintą, ir ten, kur nebuvo išėjimo, aš pramušdavau išėjimą, žinoma, su Jėzaus Kristaus vardu. Dievas pripildydavo mane savo apreiškimais, ir aš buvau laimingas. Bet aš vis tiek negalėjau suprasti, kodėl aš turiu būti įtakojamas šito pasaulio informacijos, ir pergyventi taip, kad negalėjau užmigti, praradau sveikatą. Ir vieną dieną atėjo toks momentas, kai Dievas patraukė nuo manęs Savo apreiškimus ir Savo veikimą. Aš pradėjau kankintis, tikrai pas kažką iš jūsų buvo tokia situacija, kai tu netikėtai pasidarai tuščias.

Man tai buvo, kaip narkomanui laužymas, ir aš prašiau Dievo, kad Jis manęs nepaliktų be Savo apreiškimų, nes jie man buvo maistu ir gyvenimu, aš skaičiau Bibliją, įsijungdavau savo mėgiamą pateptą muziką, aš pergyvenau ir nesupratau Dievo. Aš nervinaus, ir taip jaučiausi, lyg be jokio pasiaiškinimo būtų tave palikusi mylima žmona. Bet dangus tylėjo, aš daužiausi į Jo duris, bet jėgos išseko. Aš atsisėdau ir pasidaviau, aš galvojau apie tai, kad gali būti, kad aš kažką tai ne taip darau, kad aš pasididžiavau, ir Dievas man priešinasi, aš bandžiau save praskenuoti, aš atgailavau ir verkiau.

Į mano ofisą atėjo tyla ir aš negalėjau apie ką nors galvoti, aš tiesiog žiūrėjau į vieną tašką. Ir kai mano mintys nuslinko, ir šis taškas galėjo pavergti visą mano dėmesį, aš išgirdau žodį „RAMYBĖ“. Aš iš karto pabandžiau atsikelti iš savo krėslo, bet kažkokia jėga laikė mane krėsle ir neleido man atsistoti. Aš supratau, kad tai Dievas ir stengiausi nedaryti aštrių judesių, nes papuoliau į man nesuprantamą  matavimą. Mano ofisas prisipildė  antgamtišku buvimu, aš pradėjau jausti, kaip po mano kūną pradėjo vaikščioti  Dievo prisilietimai, prisilietimai buvo būtent ant kojų žemiau kelių, aš jaučiau, kaip nuo jų nuimama kažkokia našta, ir tuo momentu paaiškinti aš nieko negalėjau, nes taip  su manimi atsitiko pirmą kartą. Aš jaučiau, kaip nuo mano kojų dingsta įtampa, nervingumas, atėjo ramybės atmosfera. Bet kodėl kojos? Aš klausiau savęs. Ir iš karto girdėjau: “Apipraustam reik tik kojas nuplauti“. Aš supratau, kad papuoliau į paties Jėzaus Kristaus buvimo atmosferą. Į mano dvasią  informacija pradėjo piltis , kaip šiluma. Aš pajaučiau, kaip Dievas pradėjo man atskleisti Savo ramybės paslaptis. Aš vis daugiau ir daugiau pradėjau suprasti, kur aš prašoviau, sekdamas Kristų.

Aš išgirdau, kaip Tėtis per Šventąją Dvasią man kalba apie tai, kad Jis turi daug Savo vaikų, kurie vaikšto Jo patepime ir jėgoje, bet mažai kas gali įeiti į Jo ramybę, dėl tokio ramybės laiko nežinojimo, pas juos pasireiškia šalutiniai efektai, net fiziniai. Aš girdėjau, kaip Tėtis kalbėjo su meile, kad ramybė yra  Jo kūrinys, skirtas Jo vaikams,  ir tuo metu vyksta nuostabus atstatymas Jam dalyvaujant.  Jis pats asmeniškai pasirūpina, kad mes, ateityje veikdami, vėl būtume formoje. Dėkui Tėveliui už šį tašką, kuris vėliau išsirutuliavo į Kristaus vaizdą, ir kiekvieną kartą aš paimu šitą laiką, sukoncentruodamas visas mintis ir pasineriu būtent į Jėzų Kristų.

Kai aš priėjau prie tokios ramybės būsenos, aš iš karto susidūriau su sunkumais. Aš ir nežinojau, kad tikrai bus sunku pusvalandį susikoncentruoti į Jėzų Kristų. Man tikrai buvo sunku atmesti visas savo mintis, net ir geras ir teisingas, tam, kad sukoncentruočiau savo dėmesį. Aš ėjau per tokius dalykus, kada visų pirma  man tekdavo kovoti  su mintimis ir vaizdiniais, kurie nepalikdavo mano sąmonės, žinoma, aš jau dienos bėgyje gyvenu su šiomis mintimis,  vyksmu ir vaizdiniais. Aš supratau, kad aš turiu išmokti laimėti ir dominuoti virš savo minčių  ir tai yra sunku. Bet tas buvimas, kurį aš išgyvenau tyloje, mano ofise, buvo kur kas didesnis. Tas pergyvenimas Jo buvime, pagimdė alkį Viešpaties  buvimui. Diena po dienos, aš vis dažniau ir daugiau turėjau pergales savo sąmonėje prieš savo mintis, sukoncentruodamas visą dėmesį į Jėzaus paveikslą, Jo Žodį, aš pradėjau matyt, kaip tai pradeda atgyti ir pereina į veikimą. Šitoje ramybės būsenoje aš pradėjau jausti išminties buvimą, kuri pradėjo manyje savo įsitvirtinimą.

Kai aš pradėjau įeiti į Jo buvimo ramybę, aš vis daugiau ir daugiau supratau, kad aš tokiu momentu negaliu Jo ko nors prašyti, nes Jis visas mano mintis jau žinojo iš anksto. Aš tiesiog mėgavausi savo tėvo buvimu, o Jis formavo mano veiksmus, įdėdamas į juos Savo norus ir Valią, net ir atstatydamas mano organizmą ir nervines ląsteles.

Jo buvime atsiveria Dangaus Karalystė, Ji pripildo tave savo džiaugsmu ir ramybe, Dangaus Karalystė tampa labai matoma. Ir tu vis labiau ir labiau, priimdamas Dangaus Karalystės realumą , gali teisingai reaguoti  į pasiūlymus šiame pasaulyje.

Ateina pasitikėjimas dangišku Tėvu, atsiveria naujos galimybės, o tai reiškia, ir naujas Dievo pažinimas. Jis atsiskleidžia žmogui, kai žmogus  yra ramus.

Panika, baimė prieš nežinomybę, netikrumas savo veiksmuose pradeda trauktis, nes dvasia prisipildo visiškai nauja realybe, Dangaus Karalystės realybe. Tikėjimas auga dėl Dangaus realizacijos realybės žemėje.

Pradėk būti su Tėčiu  Jo ramybėje. Pajausk Jo buvimą  ir Jo prisilietimus, Jo norus ir Jo rūpestį. Nebūk šito pasaulio sumaišties kaliniu. Tu turi Dievo Karalystės perspektyvą.

Ir davė Viešpats ramybę iš visų pusių, kaip buvo prisiekęs jų tėvams, ir niekas iš jų priešų neišstovėjo priešais juos. Visus priešus jų Viešpats atidavė į jų rankas. Neliko neišsipildęs nei vienas žodis, iš visų gerų žodžių, kuriuos Viešpats kalbėjo  Izraelio namams, viskas išsipildė.