RESURSAI
LIUDIJIMAI
Rasos liudijimas 2011-01-06

Noriu paliudyti apie savo išgyvenimus,  nes tai galbūt, kam nors padės suprasti, kad Dievas yra šalia ir laukia, kol mes atiduosime jam viską. Viskas - tai yra ne tik mūsų laikas, gyvenimas, džiaugsmas ir meilė, bet ir mūsų problemos.

Dievas mano gyvenime padarė daug stebuklų ir pakeitimų, aš Jam buvau ir esu dėkinga už tai. Tačiau buvo sferos, kuriose aš tvarkiausi pati, savo jėgomis. Man atrodė, kad tai normalu. Įtikėjau būdama 15 metų. Mano tėvai ir visa mano šeima buvo netikintys. Nuo to laiko aš visada meldžiausi už savo artimuosius, tačiau niekas nesikeitė. Man suėjo 29 metai, o aš vis vien buvau vienintelė priėmusi Jėzų Kristų. Mano gyvenimas buvo visiškai pakeistas ir atstatytas, bet ne mano artimųjų. Man dėl to buvo labai skaudu. Aš tiesiog stovėjau viena su savo palaiminimais, o prieš mane stovėjo visas kalnas prakeikimų, problemų, nelaimių, ligų ir visokių blogybių mano tėvų, brolių ir sesers gyvenimuose. Tai draskė man širdį  į gabalus. Pačios skaudžiausios problemos buvo susijusios su mano tėvu. Jisai prieš 15 metų bankrutavo ir visa mūsų šeima atsidūrė gatvėje. Mano tėvai prarado viską. Bankas areštavo visą mūsų turtą. Aš buvau tuo metu paauglė, ir tai stipriai sukrėtė mano vaikystę. Skolos buvo atiduotos tik bankui, o valstybinėms institucijoms - nebepakako. Mano tėvams teko gyvenimą pradėti iš naujo. Tačiau šie įvykiai neliko be pasekmių. Nuo tokių stiprių išgyvenimų mano tėčiui labai stipriai pradėjo blogėti sveikata, kol jisai pasidarė visiškai nedarbingas. Visa finansinė pusė užgulė mamos pečius, kuri taip pat jau ne pačios geriausios sveikatos. Kadangi tėvų finansinė pusė tapo sudėtinga, tėvui gydyti tiesiog nebuvo lėšų, nes kiekviena procedūra ar apsilankymas pas gydytojus kainavo didžiulius pinigus, nes jisai negalėjo būti apdraustas sveikatos draudimu. Net į darbo biržą negalėjo registruotis dėl skolų valstybei. Per du paskutinius metus situacija tapo klaiki. Mačiau, kaip tėvo sveikata blogėja akyse, o aš negalėjau jam niekuo padėti. Net diagnozė buvo neaiški, nes rajono gydytoja, pas kurią mokamai tėvas gydėsi, nustatė tik aukštą kraujo spaudimą. Nors visiems aišku buvo, kad jam kažkas rimčiau...

Velnias mane pradėjo labai stipriai atakuoti, dėl šitos situacijos: „Kur tavo Dievas, pažiūrėk į savo tėvą,...“. Aš meldžiausi už tėvą, bet problemos buvo tokios susipynusios, kad man atrodė neįmanomos išspręsti. Kartais grįžusi iš savo tėvų namų, verkdavau ir nenorėdavau kelias valandas nieko matyt. Vyras nežinojo, nei kaip mane paguosti. Atrodė, kam man tie palaiminimai, jei mano tėvai gyvena pragare.

Šią vasarą turėjau didelį palaiminimą - su savo bažnyčios komanda, nuvykti į inkauterį (Manchaime, Vokietijoje). Važiuodama nežinojau, ko laukti, net ko aš tikiuosi. Teko pildyti anketą, kurioje vienas iš pirmų punktų buvo neatleidimas. Neatleidimas Dievui, neatleidimas sau ir neatleidimas kitam žmogui. Aiškiai viduje supratau, kad aš negaliu atleisti sau, dėl tėvo ligos. Negaliu atleisti sau, nes vengdavau su juo kalbėtis telefonu, nes tiesiog skausmas buvo per didelis. O velnias atnešdavo man pasmerkimą, kad aš net nenoriu kalbėti su savo tėvu. Priėjau prie tarnautojos ir stengiausi paaiškinti  situaciją, kuri buvo mano gyvenime, bet sunku padaryti tai keliais sakiniais. Jinai neskubėjo melstis, kol Šventoji Dvasia nepasakė kas man yra. Jinai aiškiai man pasakė: „Dievas tau dabar kalba. Tu visas savo problemas neši pati, o jisai laukia kol tu jas atiduosi Jam.“ Jinai liepė garsiai išsakyti viską ir mesti Jėzui po kojom. Malda buvo labai stipri, šita našta tarsi išlėkė iš manęs. Aš aiškiai supratau, jog gyvenimą aš Dievui pašvenčiau jau prieš metus, bet problemas pasilikau sau.

Dabar praėjo keturi mėnesiai po inkauterio. Aš savo protu negaliu suvokti, kas vyksta mano tėvų gyvenime. Lietuvos vyriausybė išleido įstatymą, kad žmogus mokantis 72 litus sveikatos draudimo, gali gydytis. Mano tėvo byla jau yra beveik nutraukta.  Mes pradėjom tėvelį gydyti, žinoma jam nustatyta žiauri liga (Parkinsono sunki stadija), tačiau be gydytojų pagalbos, mes tiesiog būtume prapuolę. Jisai gavo pirmą invalidumo grupę ir mama gavo visišką tėvelio globą. Taip, liga nepasitraukė, bet aš esu rami, nes žinau, kad Dievas dabar viską laiko savo rankose. Finansiškai, man ramu, nes jisai aprūpintas ir prižiūrėtas. Dabar galiu būti su juo nejausdama, jokio pasmerkimo dėl jo ligos. Tai tik dalelė iš mano gyvenimo, ką Dievas pakeitė po inkauterio, bet man jinai yra labai džiugi. Kad Dievas keičia ne tik mano, bet mano artimųjų gyvenimus. Po inkauterio, vasaros stovykloje, priėmė Jėzų Kristų mano sesers sūnūs ir mano jauniausias brolis. Aš jau nebeviena tikinti savo šeimoje. Ir aš žinau, jog tai tik pradžia. Jau nebe aš viską kontroliuoju, o Dievas...
Pasidalink
VISO: 0
KOMENTARAI
Komentarai - Rasos liudijimas
Vardas*
El. paštas
Jūsų komentaras*
DRAUGAI

Transformation center
Pastoriai Andrey ir Svetlana Shapovalov
(Sietlas, USA)
http://g12life.org

G12 Globale Vision
Pastoriai Alexander ir Elena Kleninger
(Manhaim, Germany)
www.g12gv.eu
Dangaus Karalystės Misija
Pastoriai Deivis ir Eglė Gribauskai
(Vilnius, Lietuva)